Pirmadienį, spalio16-ąją, popiežius Pranciškus aplankė Jungtinių Tautų Žemės ūkio ir Maisto agentūrą (FAO), kurios pagrindinė būstinė yra Romoje. Pirmadienį buvo minima Pasaulinė maisto diena. FAO buvo įkurta 1946 metais būtent tam, kad būtų sprendžiama badmiriavimo problema, milijonams žmonių keliaujant iš Antrojo pasaulinio karo nusiaubtų zonų, ieškant naujo gyvenimo galimybės. FAO būstinėje popiežius taip pat asmeniškai pasisveikino su septynių didžiųjų pasaulio ekonomikų (G7) žemės ūkio ministrais.
Savo kalboje Pranciškus minėjo apie maisto pakankamumo ir žmonių judėjimo sąsają. Svarbu ne vien, kad maisto būtų pagaminama pakankamai, kad jis būtų kokybiškas, bet ir tai, kad jo trūkumas neribotų žmogaus pasirinkimų realizuojant savo tikslus, neverstų atsiskirti nuo šeimos. Nuo to priklauso visos tarptautinės sistemos reputacija. Ir vis tik kasdien girdime žinias apie mirtis ar bėgimą nuo bado.
Norėdami išspręsti problemas, kurios susijusios su badmiriavimu ir migracijomis, turime pažvelgti į jų šaknis. Pasak Pranciškaus, yra du pagrindiniai barjerai, kuriuos reikia peržengti: konfliktai ir klimato kaita.
Kaip įveikti konfliktus? Tarptautinė teisė nurodo būdus jiems užkirsti kelią, išspręsti, neleisti užsitęsti kol suardys socialinį audinį. Skaudu matyti dešimtmečiais nuo karo kenčiančias tautas. Tačiau tam reikia tikro ryžto ir tikro dialogo, reikia rimto įsipareigojimo laipsniškai ir sistemingai nusiginkluoti. Ko verti apgailestavimai dėl konfliktų, kurie milijonus žmonių paverčia badmiriavimo aukomis, jei nieko nedaroma dėl taikos ir nusiginklavimo?
Panašiai, pasak popiežiaus Pranciškaus, buvo išvystyti tarptautiniai ir būtini susitarimai klimato kaitos problemoms spręsti, kaip kad Paryžiaus susitarimas. Deja, kai kurie jo atsisako. Regimas nesirūpinimas ekosistemų pusiausvyra, troškimas kontroliuoti ir manipuliuoti baigtiniais ištekliais, godumas. Tačiau klimato kaitos pasekmės yra regimos, apie tai byloja mokslo duomenys, jas labiausiai pajaučia vargšai. Klimato kaitos problema reikalauja keisti gyvenimo būdą, išteklių naudojimą, produkcijos ir vartojimo kriterijus, nešvaistyti maisto ir negalvoti, kad „pasirūpins kažkas kitas“.
„Galvoju, kad tai yra prielaidos kiekvienam rimtam pokalbiui apie maisto saugumą, susijusį su migracijos reiškiniu“, - sakė Šventasis Tėvas. Badmiriavimą lemia karai ir klimato kaita, reikia nustoti apie tai kalbėti tarsi apie neišgydomą ligą. Tyrimai rodo, kad globaliniu lygiu maisto pakanka visiems, tačiau dažnai maisto ištekliais spekuliuojama, atsižvelgiama ne į realius žmonių poreikius, o į didžiųjų gamintojų interesus, į vartojimo perspektyvas. Būtent tai sudaro palankias sąlygas konfliktams ir švaistymui, auginant minias tų, kurie ieškos ateities ne savo gimtojoje žemėje.
Reikia pakeisti kryptį, atsiversti. Kai kam atrodo, kad pakanka sumažinti burnų skaičių, tačiau tai netikras sprendimas, atsiminus kiek maisto išmetama veltui. Sumažinti yra lengva, o pasidalinti yra sunku, nes tai reikalauja atsivertimo. Galbūt įmanoma, klausė popiežius, į tarptautinio bendradarbiavimo kalbą įtraukti meilės kategoriją? Meilė moko dalintis, būti solidariu, elgtis teisingai ir lygiai, dovanoti, neapsiriboti savo interesais. Šie žodžiai išreiškia itin dažno tarptautinio termino - „humanitarinis“ – praktinį turinį. Meilė yra evangelinis principas, kuris turi atitikmenų visose didžiosiose kultūrose ir religijose. Galiausiai ne maisto pakankamumas, bet sugebėjimas mylėti gali užtikrinti visos žmonijos saugumą.
Fiziniai, ekonominiai, ideologiniai barjerai negali sustabdyti ne tik pavienių asmenų, bet ištisų kartų, kurios išnykimo akivaizdoje rizikuoja viskuo ir veržiasi ten, kur mato šviesą, ateities perspektyvą. Tai gali sustabdyti tik nuoseklus žmogiškumo principo įgyvendinimas, tik tarptautinės bendruomenės veikimas kartu, protingai ir su meile. (Vatikano radijas)
